Antrajį karjeros finalą pasitinkanti Černeckytė – apie mintis mesti krepšinį, sudėtingą sezoną ir komandos stiprybę

Kai Agnė Černeckytė pirmą kartą žaidė moterų lygos finale, jai buvo tik 15 metų. Tuomet Klaipėdos komanda vadinosi „Lemminkainen“, o finale buvo pralaimėta prieš Kauno „VIČI-Aistes“. 2010/2011 metų sezone epizodinį vaidmenį komandoje atlikusi Agnė mokėsi iš vyresnių komandos draugių žaidimo subtilybių ir sėmėsi neįkainojamą patirtį. Praėjus dešimtmečiui nuo paskutinio finalo, A.Černeckytė vėl stoja į kovą dėl čempionės titulo, tik šį kartą su visiškai pasikeitusiu vaidmeniu ir nauju komandos pavadinimu.
Prieš du metus moterų krepšinyje nutūpęs „Neptūnas“ praėjusiais metais dėl pandemijos ir nutraukto čempionato nespėjo sužaisti lemiamose kovose. Šį sezoną scenarijus kitoks – jau šiandien prasideda didžiojo finalo kovos.
„Prieš finalą nuotaikos yra pačios geriausios, – su nekantrumu lemiamų kovų laukdama kalbėjo komandos kapitonė. – Mes tikrai esame susikaupusios. Per daug nesiplėsiu, tiesiog abiems komandoms palinkėsiu sėkmės ir geros kovos finale“.
Pirmuoju smuiku komandoje griežianti klaipėdietė šiame sezone pelno po kiek daugiau nei 13 taškų, o šis rezultatas yra trečias visoje lygoje. Bet kaip sako Agnė, „Neptūno“ komandos stiprybė yra vienybė, todėl kiek taškų pelno, ar kokią statistiką fiksuoja jai nėra svarbu. Svarbiausia – komandos rezultatai. 
Ar tikėjotės sąlyginai lengvai įveikti „Aistes-LSMU“ pusfinalyje?
Reguliariojo sezono rungtynėse niekada nesitikėdavome laimėti lengvai, bet pusfinaliui mes tikrai stipriai ruošėmės ir mūsų trenerė Andra Gabalytė įdėjo visą savo širdį, kad rezultatas būtų toks, koks yra šiandien.
Prieš Kauno komandą reguliariame sezone pasidalinote po dvi pergales, bet „Neptūnas“ iškovojo paskutines dvi. Ar jūsų komanda jautėsi užtikrinčiau prieš pusfinalio seriją?
Galime sakyti, kad eidamos į pusfinalį jautėmės užtikrinčiau, nes paskutiniąsias dvi rungtynes prieš kaunietes laimėjome gan dideliais skirtumais, tai pridėjo papildomo pasitikėjimo savo jėgomis. Ir dar galiu pasidžiaugti, kad tose laimėtose rungtynėse mūsų komandoje atsirado ramybė, kurią mums viso sezono metu bandė perduoti Andra.
Kokie jausmai užplūdo nugalėjus „Aistes-LSMU“ ir patekus į finalą?
Smagu, kad antrose pusfinalio rungtynėse mūsų atėjo visa „Neptūno“ vadovybė pažiūrėti, mes tikrai to norėjome, jausmas buvo tikrai nerealus. Bet dar labiau norėjome nugalėti ir įrodyti tiems žmonėms, kurie mumis netikėjo. Pirštais nerodysiu kas netikėjo ir nenorėjo, kad laimėtume, bet mes įrodėme priešingai. Tikrai nuoširdžiai didžiuojuosi savo komanda.
Kaip apskritai vertini sezoną?
Sezonas tikrai nebuvo lengvas. Viskas buvo kaip amerikietiškuose kalneliuose, tai kildavom aukštyn, tai leisdavomės žemyn. Bet sezonas dar nesibaigė ir liko galutinis tikslas. Kadangi dabar turiu progą, norėčiau labai padėkoti visai „Neptūno“ vadovybei, savo komandos draugėms, trenerėms Andrai, Irmai ir Laurynui, kurie su mumis tikrai nuoširdžiai dirbo ir buvo nuostabūs. Svarbiausia, kad visu tuo sunkiu laikotarpiu mes išlikome vieningi ir nepasidavėme.
Kaip pasikeitė komandos veidas, žaidimas pasikeitus treneriams?
Atvirtai nenorėčiau kalbėti šiuo klausimu, bet žinot, yra daug žmonių, kurie šneka ir kurie daro, tai aš labaiu pasitikiu tais, kurie daro savo darbą. Vienas žmogus man sezono pradžioje pasakė: „Skaičiai viską pasako“. Dabar pažiūrėjus į rezultatą galiu tik pritarti tiems žodžiams ir tam žmogui.
Andra kaip trenerė dar neturi tokio didelio žinių bagažo, bet mes visos ja labai tikėjome, o ji tikėjo mumis. Norėčiau jai palinkėti, kad ji ir toliau puikiai darbuotųsi, siektų skambių ir gražių pergalių.
Kokia yra jūsų komandos stiprybė?
Visi tie sunkumai, kurie mus lydėjo nuo sezono pradžios, mūsų komandą sezone pabaigoje sustiprino ir suvienijo. Sukūrėme labai gerą atomosferą rūbinėje, o mano nuomone rezultatai aikštėje atspindi rūbinės chemiją ir reikalus. Kiekviena žaidėja dėl komandos stengiasi atsiduoti 100%  tiek aikštelėje tiek už jos ribų. Todėl manau, kad mūsų stiprybė ir yra pačiame žodyje komanda, nes be viena kitos palaikymo nebūtume, kur esame šiandien.
Sezono pradžioje komandos viduje buvo daug problemų, pasikeitimų, pykčių. Kaip jums pavyko išlikti vieningomis?
Žinote, mes komandoje turime tokią Rūtelę, ji visada palaiko, pataria ir suvienija mus. Tuo metu aš jai paskambinau ir pasakiau, kad aš nuoširdžiai tikiu šita komanda, mes tikrai galim toli eiti. Kiekviena komandos narė turi savo stiprybę. Nesvarbu kiek mūsų yra: penkios, šešios ar septynios. Nėra mūsų didelė rotacija, bet aš dar kartą pasikartosiu, pasakiau Rūtai, kad mes tikrai galime toli eiti. Ir labai džiaugiuosi, kad mes įrodėme tai ir šiai dienai esame finale.
Šiame sezone prieš „Kibirkštį-MRU“ dar niekam nepavyko laimėti ir jos yra laikomos finalo favoritėmis. Ar tikite, kad galite nugalėti šią komandą?
„Kibirkštis-MRU“ yra gerai sukomplektuota komanda, bet norėtųsi prieš jas pasikandžioti, duoti joms gerą kovą. Nesakau, kad mes tikrai laimėsime, bet labai norėtųsi geros kovos.
Antrą sezoną dirbi su Andra Gabalyte. Kaip tau atrodo jai sekasi susitvarkyti su žaidžiančiosios trenerės pareigomis?
Tiesą sakant, aš jau praeitame sezone norėjau baigti krepšininkės karjerą, bet Andra  man paskambino ir pasakė, kad bus žaidžiančioji trenerė ir norėtų mane matyti komandoje. Tiek už aikštelės ribų tiek ir aikštelėje mes esame ganėtinai geros draugės. Aš mačiau kaip jai sunku, mačiau kaip pergyvendavo ir stresuodavo dėl mūsų. Galiu pasakyti, kad ji įį viską žiūri labai profesionaliai ir įdeda labai daug darbo. O mes geriausiai galėdavome atsidėkoti jai savo darbu aikštelėje. Aš prisipažinsiu, kad tikrai esu degtukas ir su manimi nėra lengva dirbti ir aš džiaugiuosi, kad ji mane supranta ir turi kantrybės. Manau, kad ateityje ji bus puiki trenerė.

Esi viena iš vyriausių komandoje. Ar dalini patarimus jaunesnioms kolegėms?
Kažkokių specialių patarimų nedalinu, bet kadangi esu komandos kapitonė, turiu jas palaikyti ir padėti, kai to labiausiai reikia. Stengiuosi jaunesnioms žaidėjoms suvokti, kad geri rezultatai ateina su sunkiu darbu.